Kaip iš kirpėjos tapau konditere
Kaip aš tapau konditere
Nenutuokiu, kodėl po vidurinės mokyklos sumaniau mokytis kirpėjos profesijos. Tai nebuvo darbas, kurio troškau, niekada kirpėja nedirbau. Norėjau kitko – norėjau daryti manikiūrą, tad baigiau jo mokymo kursus ir manikiūrininke dirbau dešimtį metų
Kepti tortus pradėjau Raseiniuose mokydamasi vidurinėje mokykloje – paprastus, neišskirtinius.
Man patiko konditerija, tiktai tiek, kad vėliau, kai sukūriau šeimą, šis pomėgis nuslopo – neliko tam laiko. Virsmas įvyko, kai draugė 35-ojo gimtadienio proga padovanojo kuponą trijų dienų konditerijos mokymams. Pamaniau: kam jau kam, bet man tikrai nereikia nieko mokytis, išmanau konditeriją.
Tačiau nuvažiavusi į Kaune esančią konditerijos studiją „Baker Street“ supratau, kad iš tiesų esu „beraštė“.
Prancūzijos dvelksmas
Tai buvo prancūziškos konditerijos kursai, kuriuose man viskas buvo nauja, nesuprantama. Tokių kepinių pas mus dar nebuvo. Tris dienas aš viską filmavau, konspektavau ir tebesaugau anuomet kepiniais virtusias receptūras.
Baigusi kursus po truputį pradėjau kepti prancūziškus saldėsius – savarankiškai išbandyti receptūras, dalintis ir stebėti, kaip reaguoja ragautojai.
Netruko paaiškėti, kad jiems skanumynai labai patiko, nes pasipylė draugų prašymai įvairioms progoms ar be jų iškepti tortų.
Kruasanai, kanelės, eklerai, makarunai – prancūziškai konditerijai būdinga tai, kad tortai ar pyragėliai gaminami klojant įvairius kremo sluoksnius ant vienasluoksnio biskvito pagrindo, neretai jų glazūra blizga.
Man pačiai labai skanus desertas, kurį gamindama ant išsikeptų sausainių trupinių, subertų į stiklinį indelį, dedu mangų ir pasiflorų įdarą bei baltojo šokolado ir grietinėlės kremą – ganašą.
Buvo vis įdomiau ir įdomiau
Baigiau dar vienus, antrus, trečius kursus. Klientų ratas ėmė didėti, vienos orkaitės namuose nebeužteko
Desertų kepykla 2019-aisiais atsirado sodyboje netoli Raseinių, kur gyvena mano šeima.
Konditerijos verslui būdingas sezoniškumas. Liepa, kaip ir gruodis, mums, konditerininkams, – patys sunkiausi. Tačiau man tapo lengviau, kai įvairių darbų išmokiau savo seserį. Kepykloje mudvi puikiai sutariame ir vasarą ji man talkina po keletą dienų per savaitę.
Jei manęs paklaustų, ar esu versi, – nemanau. Nes tada turėčiau centas į centą apskaičiuoti savikainą, o dabar to nepadarau, – atsakė ji. – Su savo draugėmis konditerininkėmis pasikalbame ir apie tai. Pasirodo, visos bijome tikrų savikainos skaičių, nes gali paaiškėti, kad dirbame vien savo malonumui. Na, gal ne nuostolingai, bet ir ne pelningai.
Prisijunkite prie @desertu.poezija
Pasekite mus ir visa naujausia informacija Jus pasieks pirmuosius!
